TIKĖJIMAS

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin

Ilgą laiką vengiau šitos temos. Kodėl? Todėl, kad apie šitą temą žmonėms kalbėti nepatogu. Čia beveik tas pats, kas su nepažįstamuoju kalbėti kaip sekasi lovos reikaluose 🙂

O jeigu rimtai, tai žmonėms yra labai sunku kalbėti apie tai, ko jie nemato, galbūt nejaučia, bet lyg ir galvoja, kad yra. Kažkas sako, kad aukštesnės jėgos nėra, bet kai papuola į kritinę situaciją, lyg ir šaukiasi kažko: Dievo, mamos, tėčio, brolio. Kažkam lyg meldžiasi (nekalbu apie maldaknygės maldas), kažko lyg šaukiasi savais stebuklingais, kupinais vilties žodžiais. Daugumai mūsų tikėjimas yra lyg aklai vištai grūdas. Mes galime jausti tą kvapą, nes iš prigimties jį žinome, tačiau nežinome kur jo ieškoti, bet kažkur giliai GILIAI savyje žinome tą jausmą.

Pamenu, kai vaikiausi mane išdavinėjančios merginos pėdsakus. Lyg aklas kačiukas ieškojau patvirtinimo, kad manęs negerbia. Pats to norėjau ir į pagalbą pasikviečiau savo buvusią merginą (tai dienai prieš 3-4 metus buvusią). Po seklio morkos misijos, ji tarė man: “Mažvydai, užsiimi nesąmonėm. Paleisk Tu ją ir ieškom dvasingumo.” Nesutikau su ja visiškai, bet pradėjau “Googlint” kas tai yra ir neradau jokio atsakymo. Na ir štai praėjo geras pusmetis po skyrybų. Iš vienos pakeleivės išgirdau kalbą apie Martyną Driuką. Ėjo dar laikas, keli žmonės vis ištarė tą vardą ir pavardę. Vienas iš jų buvo Ignas Bakėjus, kuris per asmeninę konsultaciją ištarė: “Jūsų energija su Martynu labai panaši”. Na ir štai po metų keliavimo po įvairiausius seminarus: tikslai, motyvacija, pinigai, santykiai, vertybės ir t.t. Atėjo toks jausmas, kad: “Blemba čia viskas apie tą patį. Nu aišku jau, bet čia toks paviršius. Turėtų būti kažkas giliau.” Visą laiką žinojau, kad yra kažkas daugiau, kažkas giliau, kokia tais gilesnė prasmė, kuri suteikia pilnatvės jausmą. Juk tikslai, motyvacija, pinigai ir t.t. yra tik tas karkasas. O kur tai iš ko atsiranda tas karkasas?

PIRMASIS MANO SĄMONINGAS PRISILIETIMAS

Praėjo pora dienų po mano pamąstymų. Facebook’e pamačiau Martyno Driuko renginį “Alchemikų savaitgalis”. Atrodė visiškai nepažįstama, nedrąsu. Terminai renginio aprašyme tokie svetimi ir tuo pačiu savi. Tačiau priėmiau tai lyg ženklą: “Kiek kartų galiu girdėti tą vardą. Pats metas išsiaiškinti kuo jau mes tokie panašūs.” Nuvykau į Meškučių sodybą. (Tuomet dar nežinojau, kad po 10 mėnesių toje pačioje sodyboje vesiu savo pirmąją stovyklą). Viskas buvo keista ir nejauku. Įvairiausių juokingų minčių sukosi mano galvoje. Na ir štai sėdome, susipažinome ir prasidėjo proto programų laužymas. Pirmos kelios paskaitos buvo apšilimas. Tada nuėjom medituoti prie Nemuno. “HARE KRISHNA HARE KRISHNA KRISHNA KRISHNA HARE HARE HARE RAMA HARE RAMA RAMA RAMA HARE HARE”, – ištarė Martynas ir visi dalyviai atkartojo. Pajutau didžiulį pasipriešinimą viduje: “Ką??? Čia tie, kur po Laisvės alėją vaikšto. Kur aš papuoliau? Kuo mes su juo panašūs?”. Erdvė po truputį vis labiau valėsi ir nusprendžiau pabandyti tuos žodžius pakartoti ir aš. Juk atvažiavau, susimokėjau pinigų, tai reik imt maksimumą. (Lietuviškas bruožas). Ne visai pavyko, bet pirmą kartą pajutau stiprią grupinę energiją ir supratau, kad Dievas nebūtinai Jezus ar Krishna. Vadink jį kaip nori, Tėvas tas pats. Sekančią dieną Martynas atsivertė antropoteosofijos antrą tomą ir pradėjo skaityti. Sėdėjom ant pievutės, lyg vaikai darželyje apspitę mokytoją, kuris patogiai sėdėjo supynėje. Klausiau ir supratau, kad nieko nesuprantu. Tą akimirką mane užliejo didžiulis džiaugsmas. AŠ NIEKO NESUPRANTU!!! AŠ NIEKO NESUPRANTU!!! KIEK DAR DAUG TURIU SUŽINOTI! Tuo ir prasidėjo mano kelionė, ieškant kelio namo.

KAS MAN YRA DIEVAS?

Suprantu ir pamirštu. Prisimenu arba primena. Bet man Dievas yra viskas, kas supa mane. Galiu kreiptis į jį visais vardais. Susitinku su juo jausdamas Motiną gamta, eidamas į maldą, meditaciją ar net žiūrėdamas į mylimo žmogaus akis. Meluočiau, kad įžvelgiu jį visur, bet stengiuos gyventi su juo ir dėkoti jam už viską, kas vyksta mano gyvenime. Kartais žaidimų aikštelė būna tokia galinga, kad iš stebėtojo lygmens, nukrentu į žaidėjo lygmenį ir pamirštu, kas esu. Tačiau dėkoju jam, kad jis supurto mane ir pradeda grįžti ten, kur link einu.

TIKIU, KAD KIEKVIENAS IŠ MŪSŲ TURI SAVO DIEVO SUPRATIMĄ

Kažkas sako: “Aš pats sau Dievas. Aš kuriu savo gyvenimą”. Jie teisūs. Kitas sako: “Dievo nėra. Yra tik likimas”. O kas tai? Sekantis gali iš tarti: “Dievo nėra.”. Paklausiau aš: “O Tu tiki kažkuo? Na aukštesne jėga.” Atsako: “Na kažkokia jėga gal yra”. Atsakau: “Na man tai ir yra Dievas”. PABAIGAI Simboliška yra tai, kad vakar pradėjau rašyti šį tekstą, bet nuspredžiau palikti šiai dienai. Juk sekmadienis. Tokia poilsio ir “tikėjimo” diena. Kaip tik šiandien po ko gero metų pertraukos vėl apsilankiau Martyno seminare iš kurio išsinešiau daug papildomų suvokimų apie savo atrastą tikrąją temą. Dėkoju, jeigu perskaitei <3

PALINKĖJIMAS VISIEMS Paklauskit kas esat? Iš kur atsiradot? Kur einat? Kuo tikit? Kas Jums svarbiausia? Ir nesvarbu, ką aš parašiau, svarbiausia ką Jūs supratot ir kur tai, ką darot Jus nuves.

Su meile, M.Š.

Fausta Navardauskaitė

Fausta Navardauskaitė