NUOLATINĖ VIENATVĖ

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin

Jeigu atvirai, vengiau šios temos, nes man ji yra gana skaudi. Kodėl? Todėl, kad bėgau nuo šio jausmo daug daug metų. Tačiau manau, kad jau esu pasiruošęs apie tai kalbėti ir pasidalinti savo išgyvenimais ir patarimais, kaip vienatvę paversti privalumu, o ne kančia. Kodėl būdami
vieni iš tikrųjų nesame vieni ir t.t.


ISTORIJA
Paauglystėje patyriau pirmąją skausmingą nelaimingą meilę. Po to dar vieną ir dar vieną ir dar vieną. Nemokėjau būti vienas. Galbūt todėl, kad esu romantiška siela ir manyje stipriau išreikšta moteriška energija, vis norėjau į kažką atsiremti. Visą laiką šalia manęs buvo mama. Ji išklausydavo, patardavo ir tapo mano gyvenimo mokytoja. Jos išmintis žavėjo visus giminaičius.
Mūsų ryšys buvo neapsakomai stiprus. Neįsivaizdavau savo gyvenimo be jos, tik tuo metu to nesupratau, nes galvojau, jog ji bus šalia visada. Tačiau…
PIRMASIS LŪŽIS
Antrąją Kalėdų dieną sužinojom, kad mama serga leukemija. Man buvo 16. Pamenu, kai daktarė pasakė diagnozę. Buvome Kauno klinikose. Nieko nesupratau, kas ta leukemija ir stovėjau šaltu veidu ir laukiau. Pamačiau, kai teta ir krikšto mama pradėjo verkti. Daug vakarų praleidau mąstydamas ir bandydamas suvokti kodėl tai vyksta ir netikėjau, jog tai realybė. Netikėjau, jog mano nuostabioji mamytė gali palikti šį pasaulį.
Prieš porą metų, analizuodamas savo praeitį, supratau, jog ta žinia iškėlė mano vienatvės baimę į paviršių.


PIRMIEJI ŽINGSNIAI Į KOVĄ SU VIENATVĘ
Ta tuštuma, kurią jaučiau nuolatos buvo pildoma nesveiku maistu, alkoholiu, rūkalais, moterimis, naktiniais pasivažinėjimais, beprasmiais savaitgalio pabėgimais, įvairiausiais SPA, daiktais,
naujais telefonais, rūbais, apsipirkinėjimais, išėjimais į miestą, vakarėliais ir t.t. Žinau, kad kai
kurie ją pildo įvairiausiomis linksmybėmis ir narkotikais, tačiau turbūt geras tėvų auklėjimas mane sulaikė nuo to. Kai įvyko mano transformacinės skyrybos, tuštuma išryškėjo dar labiau. Ji lyg juodulys graužė mane, kol po metų laiko saviugda atvedė į dvasingumo paieškas (apie tai jau
pasakojau praeituose straipsniuose). Na ir prasidėjo vidinio šiukšlyno remonto darbai:

  1. Hoʻoponopono praktika 21 dieną su tėvais. Dėkoju Martynas Driukas

2. Laiškų rašymas buvusiems partneriams. Dėkoju Milda Sabienė

3. Paleidimo praktika buvusiems partneriams

4. Įvairiausios dvasingumo praktikos. Dėkoju Martynas Driukas

5. Baimių įveikimas, triuškinimas, vyriškos energijos budinimas. Dėkoju Donatas
Kantakevičius

6. Pasitikėjimo savimi pamokos. Kelio trumpinimas į buvusių partnerių pamiršimą. Dėkoju Alex Monaco

7. Įvairiausios afirmacijos.


Visa tai vedė link tvirtesnio savęs ir savęs pripildymo, tačiau tuo pačiu ir iki saviapgaulės. Deja dabar suprantu, jog dvasingumas, kaip ir daliai žmonių, man tapo maskuotę savo tuštybės, ydų ir senų programų.


ANTRASIS ETAPAS
Po ganėtinai ilgo blaškymosi vėl suvokiau, jog vienatvė mane graužia ir tai, ką dariau seniau tos situacijos nesprendžia.Galbūt tai sprendžia pasekmes, tačiau ne priežastis. Išanalizavęs savo praeities sėkmes, supratau, jog man reikalingas mokytojas. Tuo metu mano gyvenime netyčia atsirado koučerė Milda Sabienė (padėka Saulius Bagdonas už “netyčia” atsiradimą). Su Milda metus laiko dirbome ir kapstėmės po mano tuštumą ir vienatvės jausmą, kol galiausiai situacija tikrai pagerėjo. Tikrai nesakau, kad jis visiškai išnyko, nes neturiu galimybių to pamatuoti, tačiau turiu tokį rezultatą:

  1. Daug tvirčiau jaučiuosi

2. Būdamas santykiuose pasiilgstu vienatvės ir noriu laiko sau (seniau galėdavau dieną iš dienos būti prilipęs prie merginos ir man beveik nieko nereikėjo daugiau)

3. Galiu ramiai sau vienas išbūti savaitę (galit įsivaizduoti kaip būdavo seniau, remdamiesi antro punkto aprašymu skliausteliuose :))

4. Papuolęs į neeilinę situaciją, kai esu vienas, nepuolu į paniką. Žinau, kad rasiu kelia iš situacijos netgi ir be kitų žmonių pagalbos.

5. Prisiimu daug daugiau atsakomybės už savo veiksmus (kartais netgi per daug ir už kitų veiksmus, bet dar mokausi).

7. Kai būnu gamtoje vienas, nebesijaučiu vienišas ir vienas. Girdžiu, matau ir jaučiu gamtą.


ŽINGSNIAI, KURIUOS PRAĖJAU ANTRAME ETAPE. JUOS GALI PRAEITI IR TU

  1. Pripažinimas, jog mano tuštuma (vienatvės baimė) yra manyje

2. Paanalizuoti ir bandyti atsekti iš kur ji atsirado

3. Padėkoti jai, jog ji yra. Apsaugojo mus nuo daug dalykų.

4. Pripildyti tuštumą savo dėkingumu ir meile

5. Stebėti tą tuštumą. Susidraugauti su ja.

6. Stebėti kokiose situacijose ji iškyla ir bandyti jas spręsti kasdienybėje. Analizuoti ką tai primena. Sukti visą ciklą iš naujo.


Žinoma visas šis ciklas buvo kompleksinis. Buvo daug papildomų praktikų, konstaliacijų, meditacijų ir t.t. Tačiau jeigu bus noro (jį išreikškite komentaruose), galėsiu praplėsti apie
kiekvieną iš šių žingsnių ir detaliau papasakoti apie antrojo žingsnio etapus ir papildomas praktikas. Deja jau daug valandų, o rytoj manęs laukia šviesioji Lietuvos ateitis. Dvi grupės jaunuolių, kuriems vedu karjeros stovyklą Druskininkuose.
Iki ryt,
M.Š.

Fausta Navardauskaitė

Fausta Navardauskaitė