Kaip paleisti tai, kas buvo, priimti tai, kas yra ir laukti to, kas bus?

Oooooo taip… Paliečiau tą temą, kurią seniai norėjau paraškyti. Tai toks kietas riešutėlis, kad apie šią temą galėtum parašyti ne tik knygą, kelis tomus, bet ir visą biblioteką.

Sunku nekalbėti apie tai, kad mūsų protas ir kūnas yra lyg drobė, kuri įrašo atsiminimus, išgyvenimus, įvykius ir tam tikrus raštus, lyg programas. Na įsivaizduok, kaip drobei yra sunku būti švariai, kai ant jos tiek daug purvo ar juodų spalvų. Ji nebus balta, kol jos niekas neišvalys. Arba kaip sunku perskaityti “balta”, kai ryškiai didelėmis raidėmis parašyta “JUODA”. Taip ir mes… Tais minčių tiltais, vingių vingiais ir painiausiais labirintais, milisekundžių tikslumu elgiamės taip, kaip kartais net nenori elgtis, bet KODĖL???

O gi todėl, kad kažkas mus taip išmokė.

KAS?

Na galbūt mes matėme, kai kažkas taip elgėsi, galbūt mūsų santykis su vienu ar kitu žmogumi mus taip paveikė, o gal tiesiog mes elgiamės priešingai nei mes elgėmės seniau, bandydami kažką kompensuoti. Žinoma, tai gali būti dar ir liūdesys, paslaptis arba tiesiog bėgimas nuo kažko, noras įrodyti tai, ko net nėra.

Dažnai net nepajaučiame, kaip visas sociumas (dabar taip  madinga sakyti, dar kitaip tariant visuomenė), filmai, serialai mums priperša tokių minčių ir prijuosia tokių juostų ant mūsų drobės, kad net patys galim nesuprasti iš kur atsirado pas mus tokie norai ar siekiai… Nesenai varčiau savo tikslų archyvą ir skaitau: “Jachta”. Po galais, kam man ta jachta jeigu aš net nemoku gerai plaukti?

O PRIE KO ČIA?

Na dabar jau, kai žinome mechanizmą iš kur ateina mūsų įrašai drobėje, galime pasižiūrėti ir į tai, kas tau trukdo gyventi. Tu dabar paimi savo gyvenimą, ištrauki savo visus atsiminimus ir perkeli juos ant didelio A1 formato balto lapo. Na ir kaip tau vaizdelis? Patinka? O ką ryškiausiai ten matai? Kokios spalvos ten afišuoja? Kokie įvykiai? Akimirkos? Kas buvo geriausio? Kas labiausiai tave įskaudino?

Leisk paspausti tau ranką, jeigu viskas, ką ten pamatei, tau patiko. Jeigu taip, tiesiog uždaryk šį naršyklės skirtuką ir toliau nebeskaityk.

Na, o jeigu ne, tada paklausk savęs: “Ar tai, ką pamačiau ir yra tai, ką norėčiau paleisti? Ar tai man ir trukdo gyventi?”

Jeigu atsakymas teigiamas, BRAVO! Pusę darbo jau padaryta. Jeigu atsakei NE, tuomet kartok šį procesą tol, kol pavyks. (Jeigu atvirai, šią techniką sugalvojau ką tik, todėl gali parašyti man asmeninę žinutę ir greičiau pasieksi tikslą).

NA IR KAS TOLIAU?

Na tu jau supratai, kas yra ne taip ir iškėlei tai į paviršių. Sveikinu, tu padarei labai daug. Dabar pripažink, kad būtent tai tave ir stabdo, skaudina, jaudina ar kankina. Eina sau, tu šaunuolis, tu padarei jau labai daug! Paplekšnok sau per petį, pasakyk: “Tu geriausias!”

Na o dabar einame toliau. Turiu tau klausimą:

“Kai darže randi piktžolę, ką darai? Ar tiesiog žiūri į ją, grožiesi, nors ji naikina tavo visus vaisius ir trukdo jų augimui, ar tiesiog ją paimi ir išrauni velniop?“

“SKAAAAAAAAUDA!” Aha, tikrai, žinau…Todėl…

Sekantis etapas yra rauti ją čia ir dabar arba laukti kol skaudės dar labiau ir tikėtis, kad ji išsiraus savaime.

Taip. Taip, taip, taip, viskam reikia laiko. Todėl ir nesakau, kad piktžolę rauk tuoj pat, nes galbūt tu tam dar nepasiruošęs.

LAUK IR PRIIMK VISKĄ KAS BUS

Kartu su tavimi šiandien jau padarėme labai daug ir spėju tavo protas jau klausiau “Kas bus toliau?”. Na galiu pasakyti, kad kuo toliau, tuo bus įdomiau, nes… Niekas nežino, kas bus toliau!

Tu turi du nuostabius įrankius savo kūne, kurie atlieka daug daugiau funkcijų, nei tu įsivaizduoji: protas ir širdis. Tiesiog prašau iškelk su protu tai, ko nori ar nenori, širdimi pajausk, mylėti ar paleisti, o savo rankomis daryk arba paleisk.